Kas gi geriau gali pasirūpinti mumis nei mes patys, žinodami savo poreikius, norus bei galimybes? Regis, tokia paprasta tiesa, bet daugeliui žmonių rūpinimasis savimi – gryna mistika. Dar didesnė mistika – atjauta sau.
Rašiau apie ją vienam žurnalui ir atrodė taip keista: iš pirmo žvilgsnio atjauta sau gi toks paprastas dalykas – tai gebėjimas empatiškai, šiltai ir supratingai reaguoti į save, savo kančias ir trūkumus. Gausybė tyrimų rodo, kad gebėjimas atjausti save siejasi su psichologine gerove ir mažesne įvairių psichikos sveikatos sunkumų (pvz., depresijos, nerimo sutrikimų ir pan.) rizika. Bet kodėl tuomet žmonėms taip sunku taikyti atjautą sau? Kaip čia nutinka, kad gebam rūpintis ir pagloboti kitus, bet ne save?
O atsakymas labai paprastas: atjauta sau yra įgūdis, lavinamas ir stiprinamas. Jei vaikystėje niekas neišmokė mylėti savęs, tai ir suaugus mokėti sveikai mylėti save ir savimi rūpintis gali būti be galo be krašto sunku. Džiugu tai, kad apstu pratimų, gan nesudėtingų, kuriuos praktikuojant atjauta sau „auga“. Pvz., K. Neff savo tinklapyje (https://self-compassion.org/) siūlo bent kelis pratimus, skirtus „pasididinti“ atjautą sau. Pagal šią autorę, atjauta sau susideda iš trijų komponentų:
– geranoriškumo sau (gebėjimo švelniai ir šiltai reaguoti į savo trūkumus ir kentėjimą užuot skriaudus save savikritika);
– bendražmogiškumo (gebėjimo suprasti, kad kančia ir asmeninės nesėkmės yra dalis bendrų, žmones jungiančių patirčių)
– sąmoningumo (tokios nevertinančios proto būsenos, kai gebama į realybę žvelgti tokią, kokia ji yra, atviru žvilgsniu, neneigiant, neišstumiant, bet ir neperdedant savo nemalonių jausmų ir minčių).
Tai ir atjautos sau pratimų pagrindinė esmė yra:
1. Įsisąmoninti, kad šiuo metu kenčiu/esu netobulas(-a)/kažkas nepavyksta. Pripažinti sau faktus ir savo jausmus.
2. Priimti, kad tos nesėkmės ar tie netobulumai pasitaiko žmonėms. Kančia – žmogiškosios egzistencijos dalis, ir to pripažinimas normalizuoja jausmus.
3. “Patildyti” savikritiką, leisti savo atjaučiančiam vidiniam balsui suprasti savo poreikius ir geranoriškai pasirūpinti savimi.
Pavyzdys iš kasdienybės: grįžęs iš darbo vyras irzliai apiburba savo žmoną ir vaikus. Po to sėdi ir graužiasi mintyse: “be reikalo taip pasielgiau, esu tikras nevykėlis, kam taip padariau, taip su žmonėmis šnekasi tik niekšai, dabar mano vaikai kenčia”. Atjauta sau šiuo atveju būtų pasakymas sau: “Taip, suklydau apiburbėdamas namiškius ir dėl to jaučiuosi kaltas, piktas ir nusivylęs savimi. Žmonės kartais pasielgia netinkamai ir aš ne išimtis. Buvau piktas ir pavargęs, nes nepasisekė darbe. Šiuo metu galėčiau atsiprašyti savo namiškių ir pasirūpinti geru, kokybišku poilsiu, kad iš darbo parsineštas pyktis nebevaldytų mano emocijų”.
Gal skamba „vadovėliškai“, bet praktikuojant tokia minčių grandinė pradeda ateiti automatiškai ir labai palengvina gyvenimą. „Įsivažiuoti“ į atjautą sau tikrai padės klausimai: „ką šioje situacijoje pasakyčiau kitam žmogui?“, „Ką šioje situacijoje norėčiau išgirsti iš kažko, kas mane tikrai myli ir nori manimi pasirūpinti?“ (pastarasis klausimas, mano nuomone, labai svarbus, nes žmonės dažniausiai turi norą, kad kiti jais rūpintųsi, bet nemoka suformuluoti, kaip tą reikėtų padaryti).
P.S. Atjauta sau nereiškia, kad turėtume atmesti visas savo „nuodėmes“, pamiršti pareigas ir elgtis taip, kaip šauna į galvą. Atjauta sau nėra savo trūkumų pateisinimas, tai yra jų sveikas ir saikingas priėmimas ir lengvesnis žengimas per gyvenimą gebant mylėti ir priimti save.
P.P.S. Paveikslėlis iš www.pixabay.com
Jei mano tinklaraščio straipsniai jums atrodo naudingi bei įdomūs ir norite man padėkoti, galite tai padaryti pasidalindami virtualiu “kavos puodeliu” 🙂
Norėdami tai padaryti paspauskite nuorodą žemiau ir sekite PayPal sistemos instrukcijas. Ačiū!