„Aš mylėjau tave tau nežinant, tau nežinant tave aš myliu…“ – vienpusė meilė ne kartą apdainuota, aprašyta, pažįstama iš filmų bei serialų ir turbūt bene kiekvienas bent paauglystėje yra jautęs „neįmanomą“ ir „nepasiekiamą“ meilę bendraklasei, vaikinui „iš kiemo“, draugės pusbroliui ar net mokytojai. Daugeliui greičiausiai pažįstamas tas jausmas, kai pamačius simpatiją, regis, net skrandis apsiverčia ir prašviesėja diena, tačiau pasakyti apie savo jausmus nedrąsu. Nutinka ir taip, kad tokius išgyvenimus jaučia ir suaugę žmonės. Neišreikšta vienpusė meilė gali suteikti daug malonumo – pavyzdžiui, užtenka, kad simpatija, nieko net neįtardama apie jūsų jausmus, jus paliestų, ir smegenys į kūną paleidžia džiaugsmo ir malonumo hormonus. Tačiau nemažiau ji gali būti ir kankinanti ir sekinanti. Taigi kokie tie vienpusės meilės teikiami džiaugsmai ir keliami pavojai? Kas dažniau išgyvena vienpusę meilę? Ką daryti atsidūrus vienpusės meilės situacijoje?
Vienpusė meilė gali turėti tam tikrą naudą. Pirmiausia, ji, gali teikti nemažai malonumo ir, kaip paradoksaliai beskambėtų, mokyti mylėti – rūpinimosi kitu ir kito priėmimo, o taip pat supratimo, kad meilė tai ne tik „drugeliai pilve“, bet ir skausmas. Antra, vienpusiai jausmai priverčia susimąstyti apie savo poreikius: „Kodėl jis/ji man patinka?“, „Ką jis/ji tokio turi, kad negaliu nustoti apie jį/ją galvoti?“. Trečia, mylėjimas ir tylėjimas suteikia progą geriau kitą žmogų pažinti nepuolant į santykius „stačia galva“: bendravimas iki kol sukaupsite drąsos prisipažinti apie jausmus yra puiki galimybė tyrinėti žmogaus asmenybę, vertybes, elgesį įvairiose situacijose. Galiausiai, tokia meilė gali būti puikus įkvėpimo šaltinis – įsivaizduokite, kiek eilėraščių ar paveikslų sukurta tyliai mylint nepasiekiamybę…
Deja, neretai vienpusiai jausmai yra ne tik malonumas, bet ir kančios šaltinis. Štai situacijos pavyzdys: mergina įsimyli dažnai matomą kolegą be atsako ir tai tęsiasi bent keletą metų (ir tai tikrai pasitaiko ne tik knygose ar filmuose!). Jis, jei ką ir įtaria apie jos jausmus, niekaip to neišreiškia. Situaciją lydi krūva emocijų, minčių ir fantazijų: džiaugsmas, pamačius simpatiją; euforija išgirdus komplimentą; pasitenkinimas, kai kuo jam gali padėti; fantazavimas apie bendrą ateitį; ženklų, kad jam patinka, nuolatinis ieškojimas; neviltis pamačius su kita; pyktis, kad nežiūri į ją kaip į moterį; ir, svarbiausia, gėda dėl drąsos stokos žengti pirma žingsnį ir baimė, kad jį žengus paaiškės, kad išsvajotoji antra pusė nieko panašaus nejaučia ir bendravimas apskritai nutrūks. Gerai, jei tokia situacija baigiasi merginai neįsitraukus į išnaudotojiškus, savivertę žlugdančius seksualinius ryšius…
Kas dažniau įsimyli vienpusiškai? Pirmiausia, yra žmonių, kurie tiesiog yra linkę greičiau įsimylėti. Tokiems žmonėms atrodo, kad jie visai nekontroliuoja savo jausmų („aš nieko negaliu padaryti – tiesiog tai jaučiu“), meilė „iš pirmo žvilgsnio“ jiems atrodo kaip netyčiomis užklumpantis virusas ar savotiška priklausomybė, o meilė subjektai nuolat keičiasi. Kol tylus vienpusis žavėjimasis neperžengia fantazijų lygmens jausmai gali būti visai neskausmingi ir net malonūs, tačiau bėdos prasideda jei toks asmuo bando perkelti jausmus į realybę ir „nudega“ negavęs(-usi) atsako. Antra kategorija žmonių tiesiog renkasi neišreikšti savo jausmų, nes bijo atstūmimo, tapti pažeidžiamais ar, kai kuriais atvejais, įsipareigoti. Tokie žmonės įsimyli ir tyli dėl nežinomybės, nesaugumo ir to, kas nepažįstama, netoleravimo. Galiausiai, trečia kategorija žmonių įsimyli ir jausmus išreiškia, nesulaukia atsako, bet toliau vienpusiai myli ir net bendrauja tokiuose vienpusiuose santykiuose dėl to, kad jų savivertė priklauso nuo jų santykių statuso – kitaip tariant, moteris, pavyzdžiui, gali jaustis su vyru saugesnė, moteriškesnė, labiau patenkinta savimi net jei tas vyras jos nemyli ir ją išnaudoja (pvz., dėl sekso ar prestižui palaikyti).
Ką daryti atsidūrus situacijoje, kai jausmai vienpusiai (išreikšti ar ne) ir kelia kančią?
Pirmiausia, priimti tai, kad meilė paprastai nėra kažkas, ką tiesiog nusprendžiama jausti. Jei kitas žmogus nerodo susidomėjimo jumis, reikėtų pasistengti nepriimti to asmeniškai (kad ir kaip būtų sunku). Juk jūs ir neįsimylite bet ko, jaučiate potraukį tam tikros išvaizdos, tam tikrų vertybių ir pasaulėžiūros žmonėms ir gali būti, kad savo simpatijos netraukiate tiesiog dėl to, kad netraukiate.
Antra, vertėtų apgalvoti, ar tikrai tai, ką jaučiate, yra meilė. O gal tai tik noras, kad mylėtų jus? Kartais gali atrodyti, kad laimę suteiks tik meilė ar santykiai, bet tai nebūtinai yra tiesa. Apskritai tyrimai rodo, kad jei vyrai santuokos nori mažiau nei moterys, bet susituokę vyrai pasiekę vyresnį amžių yra laimingesni ir sveikesni už nesusituokusius, tuo tarpu moterys, priešingai, santuokos dažniausiai nori labiau nei vyrai, bet ištekėjusios jaučiasi mažiau laimingos. Svarbu prisiminti, kad laimės jausmą kuria ne tik santykiai, bet ir mėgstama veikla, draugystės, optimistiškas požiūris į gyvenimą, fizinis aktyvumas, nauji potyriai… o „užstrigimas“ vienpusiais jausmais paremtuose santykiuose (ar tiesiog vienpusiuose jausmuose) gali prisidėti tiek prie emocinių sunkumų, tiek prie žemėjančios savivertės.
Trečia, jei jaučiate (ar žinote), kad jausmai vienpusiai, atsiribokite. Neskambinkite, nerašykite, leiskite sau pailsėti nuo savo jausmų subjekto ir pareflektuoti, ar tikrai tai meilė? Atsiribojimas nuo fantazijų subjekto gali būti labai panašūs į realių santykių nutraukimą, tik šiuo atveju prarandate tai, ko niekada neturėjote. Kaip ir išsiskyrimo atveju, leiskite sau liūdėti bei mokykitės pasidžiaugti viengungyste: skirkite laiko sau bei draugams, savo pomėgiams ir džiaugimuisi gyvenimu be antros pusės.
Galiausiai, KALBĖKITĖS. O kas, jei „slapta“ mylite ne tik jūs, bet ir jūsų simpatija lygiai taip pat nedrįsta savo jausmų išreikšti jums? Kartais taip nutinka tarp draugų ar kolegų, kurie bendrauja tarsi neutraliai ir dėl vienų ar kitų priežasčių nedrįsta imtis veiksmų, kad santykiai galėtų peraugti į romantinius. Bet kaipgi gali megztis santykiai, jei nei vienas nežengia pirmojo žingsnio? Argi norėtųsi po dvidešimt metų sužinoti, kad ir jūsų simpatija jus mylėjo ir nedrįso pasisakyti? Romantiškai meilei yra labai svarbus abipusiškumas: norint, kad santykiai gyvuotų, būtinas abipusis potraukis ir emocinis prisirišimas bei įsitraukimas į santykius. Kad santykiai apskritai prasidėtų, BŪTINA bendrauti ir išsakyti savo jausmus – na nebūtinai pulti ir pasisakyti „aš tave jau tris metus slapta myliu“, bet, pvz., išreikšti susidomėjimą – pakviesti kavos ir pasakyti: „tu man patinki“. Žinoma, visada yra rizika, kad jus atstums ir santykiai pasikeis. Bet paklauskite savęs: daugiau kančios jums sukelia žinojimas ar nežinojimas apie kito jausmus? Svarbu suprasti, kad net ir atstūmimas gali jus šio to išmokyti: įveikti atstūmimą, „paleisti“ žmogų, kuris su jumis nenori būti, galiausiai, supratimo, kad laimė gali egzistuoti ir be fantazijų subjekto.
Jei mano tinklaraščio straipsniai jums atrodo naudingi bei įdomūs ir norite man padėkoti, galite tai padaryti pasidalindami virtualiu “kavos puodeliu” 🙂
Norėdami tai padaryti paspauskite nuorodą žemiau ir sekite PayPal sistemos instrukcijas. Ačiū!