Šiandien kiek netikėtai teko apsilankyti Všį Inkocentro rengtame seminare „Kaip atpažinti šlapimo nelaikantį pacientą“. Kvietimas į renginį suintrigavo: organizatoriai pabrėžė, kad Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis pasaulyje šlapimo nelaiko net 4 – 8 % žmonių, o vien Lietuvoje jų gali būti iki 300 tūkst., taip pat akcentuota, kad šlapimo nelaikymas ypatingai daro įtaką žmogaus gyvenimo kokybei bei sukelia gausybę medicininių, socialinių, finansinių ir psichologinių problemų. Tai kas gi yra šlapimo nelaikymas ir kuo gali padėti psichologas? Dalinuosi seminare išgirsta informacija ir man kilusiomis įžvalgomis.
Šlapimo nelaikymas (arba inkontinencija) – būklė, kurios metu nevalingai išteka bet koks (net ir keli lašai) kiekis šlapimo ir sukelia socialines ir/ar higienines problemas. Gali pasitaikyti bet kokio amžiaus žmonėms, moterims – dažniau nei vyrams. Pasirodo, šlapimo nelaikymas pagal statistiką yra dažnesnis nei diabetas ar astma, o tarp vyresnio amžiaus moterų – gali pasitaikyti net ir dažniau nei arterinė hipertenzija. Šlapimo nelaikymas gali būti funkcinis (pvz., kai asmeniui fiziškai sunku nueiti į tualetą dėl ligos), persipildymo (pvz., susijęs su prostatos padidėjimu), įtampos (pasireiškiantis fizinio krūvio metu, besijuokiant, sunkiai keliant ir pan.), skubos (dirgli pūslė – kai užsinorima į tualetą labai staigiai ir neįmanoma sulaikyti šlapimo srauto) bei mišrus. Įtampos šlapimo nelaikymas atsiranda dėl nusilpusių dubens raumenų (pvz., dėl nėštumo, labai sunkaus fizinio krūvio ir pan.), o dirglios pūslės atveju šlapimas neišlaikomas pūslėje, nes smegenys gauna klaidingus signalus iš pūslės, kai ji dar nėra pakankamai prisipildžiusi, dėl to per anskti atpalaiduojami šlapimą pūslėje sulaikantys sfinkteriai (žiediniai raumenys). Šlapimo nelaikymas taip pat gali atsirasti dėl ligų (pvz., stuburo traumų, išsėtinės sklerozės, Parkinsono ligos ir kt.), dėl tam tikrų vaistų naudojimo, po operacijų (pvz., prostatos pašalinimo), nutukimo, hormoninių pokyčių (pvz., menopauzės), rūkymas didina šlapimo nelaikymo tikybę moterims.
Bėda yra tai, kad nors šlapimo nelaikymą galima gydyti, daug kenčiančių žmonių nedrįsta ieškoti pagalbos. Skandinavijoje atlikto tyrimo duomenimis, iki trečdalio žmonių niekur nesikreipai pagalbos ir niekam nepasisako apie šį sunkumą. Medikai, psichologai gali tokį asmenį atpažinti iš kvapo (su kuriuo pats asmuo neretai būna apsipratęs ir pats nebeužuodžia), bet net ir paklausti, žmonės ne visada pripažįsta turintys šį sunkumą. Taigi pirmiausia psichologas, atpažinęs klientą, turintį šlapimo nelaikymo sunkumų, gali padėti asmeniui pačiam sau priimti, kad jis/ji nelaiko šlapimo ir nukreipti pas reikiamus specialistus – šeimos gydytoją, urologą, ginekologą.
Svarbu atpažinti ir šį sunkumą lydinčias emocijas, mintis ir elgesio pokyčius. Emocijos, su kuriomis susiduria šlapimo nelaikantys asmenys – gėdos jausmas, kaltė, liūdesys ir net depresija. Nelaikant šlapimo žemėja savigarba, atsiranda mintys „Negaliu valdyti situacijos“, „Negaliu niekam pasakoti“, „Kaip į mane žiūrės kolegos, kai taip dažnai einu į tualetą?“, „Kiti užuos mano kvapą“, „Vis tiek niekas man nepadės“. Keičiasi elgesys – neinama į nežinomas vietas, kiną, teatrą, koncertus, kur ilgai reikia „išsilaikyti“ nenuėjus į tualetą. Socialus žmogus gali staiga nebenorėti bendrauti, dažniau kviesti žmones į svečius, kur „saugu“, nes čia pat yra tualetas. Einant iš namų nešamasi priemonės – įklotai, tualetinis popierius, net atsarginiai rūbai, rengiamasi rūbais, kurie maskuoja nuo šlapimo saugančias priemones. Vengiama gerti, valgyti tam tikrą maistą. Taip pat gali prastėti miego kokybė – jei naktį pabundama po šešis kartus eiti šlapintis. Atsiranda seksualinės problemos – apsišlapinimas sekso metu gali trikdyti parnerį, o pačiam asmeniui kelti gėdos jausmą. Kartais atsiranda įsitikinimas, kad tai normali senėjimo dalis ar normalu po gimdymo – tačiau tai juk neturėtų stabdyti nuo pagalbos ieškojimo!
Taip pat, mano nuomone, su šlapimo nelaikymu susiduriančiam asmeniui labai svarbu suprasti, kad šlapimo pūslė – tik viena kūno dalis, pažvelgti į sunkumą ne kaip į savo asmenybės dalį, nesusitapatinti ir neredukuoti savo asmenybės vien iki šio sutrikimo, o pamėginti pažvelgti į šlapimo nelaikymą kaip tiesiog į sutrikimą, kuris šalia, tačiau kurį galima gydyti. Aišku, vis tiek gali kilti gėdos jausmas, kad reikia dėtis sauskelnes, tačiau čia, kaip ir visur kitur gyvenime, nėra viskas juoda-balta: jei specialus, kvapą sulaikantis įklotas ar sauskelnės leidžia nueiti į teatrą ir susitikti mieste su draugėmis arbatos, tai gal verta išdrįsti neužsidaryti namuose ir padėkoti sau už drąsą? Gali kilti kaltės jaumas dėl priklausomybės nuo kitų, bėjėgiškumas, pyktis – dėl to svarbu ieškoti emocinio palaikymo ir neužsidaryti. Visai neseniai skaičiau apie tyrimą, kur įrodyta, kad žmonės, saugantys sunkias paslaptis, jaučiasi fiziškai apsunkę (pvz., jiems atrodo, kad kalnas statesnis, yra mažiau linkę imtis fizinių jėgų reikalaujančių veiklų ir pan.). Taigi dalinimasis (bent jau su psichologu) sunkiomis emocijomis, lydinčiomis šią gyvenimą apsunkinančią diagnozę, gali palengvinti kentėjimą.
Galiausiai, svarbu yra tai, kad daugeliu atvejų (seminaro rengėjų duomenimis – iki 80 proc.) šlapimo nelaikymą galima išgydyti: fiziniais pratimais (esant įtampos šalpimo nelaikymui – dubens raumenis stiprinančiais pratimais (pvz., Kėgelio pratimais), kurie esant nedidelei disfunkcijai veikti pradeda jau po poros mėnesių treniruočių) bei šlapimo pūslės treniravimu (esant dirgliai pūslei: asmuo treniruojasi šlapintis kas 2 valandas ir pamažu didina nesišlapinimo intervalą iki kelių valandų – taip per pusę metų pūslė „išmokoma“ naujų refleksų), vaistais (padeda gydant dirglią pūslę), operacinėmis procedūromis (dalis jų – minimaliai ivazinės, tačiau bėda, kad daugelis jų nekompensuojamos). Nuo šlapimo nelaikymo gydo šeimos gydytojai, urologai, ginekologai, o nesant galimybės pagydyti – yra bent kelių rūšių priemonės (specialūs kvapą sulaikantys įklotai, sauskelnės-kelnaitės, įprastos sauskelnės). Vėlgi, bėda tai, kad daugeliui šlapimo nelaikančių asmenų šios priemonės nekompensuojamos dėl nesutvarkytų įstatymų…
Bet kuriuo atveju, man labai patiko seminaro organizatorių mintis: „Bėda yra ne šlapimo nelaikymas, o nieko dėl to nedaryti“. Svarbu kreiptis į šeimos gydytoją, urologą (ar Všį Inkocentro specialistes), nes šlapimo nelaikymas dažnu atveju nėra neįveikiama problema. Padėti ir palaikyti gali ir psichologas: palaikyti, išbūti, padrąsinti nevengti malonių veiklų, padėti įveikti kylančias emocijas. Svarbiausia – nelikti kovoti su sunkumais (ar pasiduoti jiems) vienam(-ai).
Jei mano tinklaraščio straipsniai jums atrodo naudingi bei įdomūs ir norite man padėkoti, galite tai padaryti pasidalindami virtualiu “kavos puodeliu” 🙂
Norėdami tai padaryti paspauskite nuorodą žemiau ir sekite PayPal sistemos instrukcijas. Ačiū!
Manau, kad šlapimo nelaikymas yra labai didelė problema, kuri slegia psichologiškai. Tokia delikati tema, todėl tik mažuma išdrįsta prisipažinti apie problemą ir kreiptis į specialistą. O ši problema yra išsprendžiama, kuo anksčiau bus kreiptasi, tuo lengvesnis ir trumpesnis bus gydymas.
As planuoju kaip tik darytis sia procedura Azuolyno medicinos klinikoje Kaune, nes procedura sudomino, trumpa, ir girdejau tik gerus atsiliepimus. Gal kas cia atsiliepsit merginos, kas daretes?? Gal dar placiau papasakotumete kaip ten kas..