Vaikams reikia tiesos
Jau daugelį metų įvaikinimo specialistai ir psichologai laikosi nuomonės, kad vaikai kaip įmanoma anksčiau turi sužinoti apie tai, kad jie yra įvaikinti. Bėgant laikui, įvaikiai šeimoje pradeda jausti, kad šeimoje kai kuriomis aplinkybėmis yra kažkas nutylima arba tėvai nėra visai atviri. Paslaptis apsunkina vaikų-tėvų ryšius, vidinis jų tarpusavio santykis tampa negyvas, tėvus ir vaiką lydi melas. Anksčiau ar vėliau sužinoję tiesą, ypač ne iš įtėvių, įvaikiai gali jausti begalinę nuoskaudą, kad buvo daugelį metų apgaudinėjami. Geriausia vaiko apsauga – artimi jam žmonės pasitikėdami ir su meile pasako tiesą. Kuo mažiau tėvai slėps tiesą, kuo atviriau jie priims realybę, tuo geriau įvaikinti žmonės išmoks gyventi su tuo, kad turi dvi šeimas.
Žinoma, įvaikintas vaikas visada bus paženklinti savo dvigubos situacijos žyme. Kai kurie vaikai sunkiai pakelia. Kiti išmoksta gyventi ir būti patenkinti savo gyvenimu, įvaikinimu ir juos įvaikinusiais tėvais. Jie be jokių abejonių priima save, gerbia ir įsijungia į gyvenimą. Nors biologinė anksti įvaikintų vaikų mama yra praeities kertinis akmuo, svarbi vaiko tapatybės dalis, bet jos ir vaiko bei jo socialinės šeimos ryšio daugiau nebėra. Vaikai tai gali labai gerai suvokti. Vaikai žino, kam priklauso, t. y. savo socialiniams, juos užauginusiems, tėvams, šeimai, kurioje auga. VISI vaikai išugdo prisirišimą ir nepriklausomybę, kurie atsiranda bendrame socialiniame gyvenime, nesvarbu ar tai būtų biologinė, ar socialinė tėvystė.
Kada ir kaip kalbėtis apie įvaikinimą?
Geriausias metas – ramus metas. Svarbu, kad niekas jūsų nepertrauktų. Jei nenorite kalbėtis namuose, nusiveskite vaiką į parką ir malonioje bei jaukioje aplinkoje papasakokite apie situaciją. Kita puiki proga pasikalbėti su vaiku apie įvaikinimą yra žiūrint šeimos nuotraukas ir video įrašus. Pokalbiui apie įvaikinimą labai svarbu pasiruošti ir nekalbėti apie viską iš karto, atsižvelgti į tai, kiek vaikas supranta ir kiek noriai apie įvaikinimą kalba. Gyvenant informacijos amžiuje, pasakyti vaikui apie įvaikinimą ar paruošti tokiam pokalbiui galima per knygas, filmus, televizijos laidas. Pavyzdžiui, galima kartu žiūrėti filmus, skaityti knygeles apie herojus, kurie buvo įvaikinti. Kalbantis su vaiku galima jam pasakyti, kaip jis buvo laukiamas jūsų namuose, kaip jautėtės, kai jį pamatėte, kai parsivežėte namo, kokios buvo pirmosios vaiko dienos naujuose namuose. Tačiau informacija apie įvaikinimą turi būti pasakyta paprastais žodžiais, nekritikuojant, užtikrinant vaiką, kad jis yra mylimas jį užauginusios šeimos.
Jei vaikas klausinėja apie biologinius tėvus ir įvaikinimą, pasakojimas turėtų atitikti vaiko amžiui būdingo supratimo lygį. Pavyzdžiui, kalbantis apie įvaikinimą su mažais vaikais, gali prireikti kantrybės ir laiko, kol jie supras įvaikinimo konceptą. Kalbantis su ikimokyklinuku, vaikas gali dar tiksliai nesuprasti net ir nėštumo ar gimdymo sąvokų. Jei vaikas klausia „Ar aš užaugau tavo pilve?“ vaikui galima atsakyti „Tu užaugai pilve moters, kuri tave pagimdė, o tada apsigyvenai pas mus“. Pradinukas jau daug geriau supranta abstrakčias sąvokas, tačiau vis tiek reikia nepamiršti, kad kiekvienas vaikas informaciją perpranta savu tempu. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į žodyną kalbantis su vaiku: vietoj „tikra mama“ sakyti „biologinė/pirmoji mama“ ar „mama, kuri tave pagimdė“; vietoj „negalėjome turėti savų vaikų“ sakyti „negalėjome patys pagimdyti vaiko“; vietoj „tavo pirmieji tėvai negalėjo tavimi pasirūpinti“ ar „tave atėmė iš tavo tėvų, nes tavimi jie negalėjo pasirūpinti“ sakyti „pirmieji tavo tėvai tuo metu negalėjo pasirūpinti vaikais“ .
Tėvai, kalbėdami su įvaikiais, turėtų prisiminti, kad vaiko, juolab įvaikinto, supratimas skiriasi nuo suaugusiojo supratimo, ir stengtis vengti dviprasmybių. Pavyzdžiui, vaikas išgirdęs, kad biologinė mama jį „atidavė įvaikinimui, nes labai mylėjo“, gali išssigąsti, kad taip su juo pasielgs ir mylintys įtėviai. Sakymas vaikui, kad „jam labai pasisekė, kad buvo įvaikintas“ ar „mes pasirinkome tave, nes tu ypatingas“ gali sukelti dviprasmiškus jausmus, kad jis kažkuo skiriasi nuo kitų vaikų ir yra mažiau vertas mylinčios šeimos (juk kažkas prieš tai „pasirinko“ jį palikti vaikų namuose!).
Svarbu pastebėti, jei vaikas nenori kalbėtis – tokiu atveju pokalbio galima netęsti, tačiau padrąsinti vaiką kalbėtis šia tema, kai jis norės. Svarbu nebijoti žodžių „įvaikinimas“, „globa“, tačiau ir nenaudoti šių žodžių per dažnai, jei tai atrodo nenatūralu. Svarbiausia, kad įvaikinimas netaptų „uždrausta“ ir „skaudžia“ tema. Tai, kad vaikas klausinėja apie įvaikinimą, biologinius tėvus, jokiu būdu nereiškia, kad vaikas stokoja šiltų jausmų įtėvių atžvilgiu. Priešingai: kuo daugiau vaikas su įtėvais kalba tokia skausminga tema, kaip įvaikinimas, tuo patogiau ir tuo labiau prisirišęs jaučiasi. Ilgainiui vaikas susipažins su visa informacija ir žinojimas, kad jis nėra biologinė atžala taps natūraliu dalyku.
Grėsmės
Daug įvaikintų vaikų jaučiasi nepilnaverčiai, save apibūdina kaip atiduotus, paliktus vaikus. „Kodėl manęs jiems nereikėjo?“ – dažnai užduodamas įvaikintųjų klausimas. Daugelis tokių vaikų turi pažeistą savo vertės, tapatumo jausmą. Vaikas gali slapčia ilgėtis biologinės mamos, kurti įvairias nuostabias fantastines istorijas apie savo biologinius tėvus. Svarbu kalbėtis su vaiku apie jo jausmus, paaiškinti vaikui, kad natūralu, kad jam kyla minčių apie pirmąją šeimą, kartais būna liūdna ar neramu.
Vaiko tapatumui gali būti svarbi jo istorija, kilmė, dėl to nereikėtų meluoti, išssisukinėti apie tai, kur jis gimė, galima netgi parodyti gimdymo namų (jei žinoma gimimo vieta), biologinės mamos nuotraukas, jei vaikas to nori. Svarbu nenuteikinėti vaiko prieš biologinius tėvus. Jei vaikas manys, kad jo tikrieji tėvai blogi, jis gali ir pats imti jaustis blogu žmogumi. Galima pasakyti vaikui, kad biologiniai tėvai neturėjo galimybių vaiko auginti ir pasirinko atiduoti kitiems jį mylėsiantiems žmonėms. Tuo atveju, kai apie biologinius tėvus mažai žinoma (pvz., vaikas buvo paliktas ligoninėje), galima atsargiai skatinti vaiką kalbėti ne apie faktus, o apie jausmus: “Ir aš norėčiau žinoti daugiau apie tavo pirmąją mamą. Ar tavęs nepykdo, kad nieko apie ją nežinai?“.
Vaikas gali bijoti, kad jį vėl paliks: šiuo atveju svarbu vaiką užtikrinti, kad jūs būsite jo tėvais visuomet. Tai reikėtų išreikšti ne tik žodžiais, bet ir veiksmais: kartu planuojant šeimos atostogas, šventes (pvz., „O kur norėtum važiuoti atostogauti kitą vasarą?“. Taip pat labai svarbu kaupti momentus užauginusių tėvų namuose: nuotraukas, filmukus, atvirutes iš atostogų, malonias vaikystę ir kūdikystę primenančias smulkmenas ir pan. Vaikas gali pats aktyviai įsitraukti į savo prisiminimų „knygelės“ ar „dėžutės“ kūrimą.
Tėvų-įvaikių santykiai kartais paauglystė metais paaštrėja, nes biologinė ir socialinė tėvystė nesutampa. Paauglys konflikto įkarštyje gali pareikšti: „Neaiškink, tu nesi mano tikra mama!“. Kad ir kaip skaudinančiai tai skambėtų, reikia nepamiršti, kad įsikarščiavę žmonės, o ypač savo vietos pasaulyje ieškantys paaugliai, neretai pasako tokių dalykų, kurių ir patys vėliau gali gėdytis. Vaikui, kuris jaučiasi saugus ir mylimas, kuris prisirišęs prie užauginusios šeimos, neturėtų kilti noras išsižadėti užauginusių ir mylinčių tėvų.
Iš kitos pusės, įtėviams įvaikinimo tema irgi gali būti be galo skausminga. Natūralu, kad gali apimti visa aibė emocijų: nerimas apie būsimą pokalbį su vaiku apie įvaikinimą; baimė, kad vaikas atstums, sužinojęs, kad yra įvaikintas; pyktis ir neviltis, kad vaikas sureagavo labai skausmingai; nesaugumas, kai vaikas siekia sužinoti, kas ir kodėl jį paliko. Negana to, tėvai iš įvaikinto vaiko gali sąmoningai ar nesąmoningai reikalauti dėkingumo, už tai, kad vaiką „išgelbėjo“ iš globos namų ar asocialių biologinių tėvų ir likti nesuprasti. Tai gali tapti konfliktų, įtampos šeimoje priežastimi. Svarbu nepasiduoti neigiamoms emocijoms ir neišlieti jų ant vaiko, ieškoti pagalbos: su „sunkiais“ jausmais susidoroti padeda mėgstama veikla, pokalbis su artimaisiais ar specialistu – psichologu, šeimos gydytoju ar socialiniu darbuotoju.
Daugiau informacijos:
http://www.healthychildren.org/English/family-life/family-dynamics/adoption-and-foster-care/Pages/When-to-Tell-Your-Child-About-Adoption.aspx
http://www.parenting.com/article/how-to-tell-your-child-shes-adopted
http://www.vaikoteises.lt/media/file/Dveji%20tevai.pdf
http://www.mesmoterys.lt/kml/sunkus-pokalbis-apie-ivaikinima-452
http://www.adoptivefamilies.com/articles.php?aid=1215
http://life.familyeducation.com/adoption/nontraditional-families/45800.html
https://www.childwelfare.gov/pubs/factsheets/parent_school_age/parent_school_age_b.cfm
Jei mano tinklaraščio straipsniai jums atrodo naudingi bei įdomūs ir norite man padėkoti, galite tai padaryti pasidalindami virtualiu “kavos puodeliu” 🙂
Norėdami tai padaryti paspauskite nuorodą žemiau ir sekite PayPal sistemos instrukcijas. Ačiū!