Didžioji dalis vaikų žaidžia žaidimus kompiuteryje, telefone, planšetėje ar žaidimų konsolėse. Nors daugelis tėvų norėtų, kad žaidimai būtų lavinantys, o kompiuteris daugiausia būtų naudojamas mokslams, praktiškai kiekvienas vaikas, tiek berniukai, tiek mergaitės, daugiau ar mažiau naudojasi technologijomis žaidimams, o ne mokymuisi. Kai žaidžiami žaidimai atitinka amžių ir neužima viso vaiko laisvalaikio, žaidimai daug žalos nedaro ir gali būti puikiu atsipalaidavimo būdu. Tačiau kai vaikas žaidžia tiek daug, kad nukenčia jo ar jos kitos veiklos, kai atsisako daryti ką nors kita (pvz., ruošti pamokas, eiti į kiemą, būrelius, netgi eiti į mokyklą, žaisdamas(-a) pamiršta pavalgyti, neina miegoti), pyksta, niršta ir net darosi agresyvus(-i), kai prašoma pasitraukti nuo kompiuterio, galima įtarti priklausomybę. Ką šiuo atveju gali daryti tėvai? Žemiau pateikiamos kelios rekomendacijos.
- Kompiuteriniai žaidimai turėtų būti privilegija, o ne teisė. Tai reiškia, kad vaikas gali naudoti kompiuterį žaidimui tik tuo atveju, kai yra paruošęs namų darbus (namų darbai turi būti atlikti ne bet kaip, o kokybiškai), susitvarkęs kambarį ir atlikęs kitus susitartus darbus. Kitaip tariant, pirma pareigos ir atsakomybė, tik po to žaidimai.
- Žaidimai neturėtų trukti daugiau nei 1-2 val. per dieną, bent jau mokslo metais.
- Nesvarbu, kas perka žaidimus – tėvai, vaikai ar kiti giminės, tačiau tėvai turi tarti paskutinį žodį, ar žaidimas atitiks vaiko amžių. Kitaip tariant, prieš perkant ar parsisiunčiant žaidimą, tėvai turėtų įveertinti, ar jame nėra per daug smurto, nuogo kūno ir pan. Apie daugelį žaidimų galima paskaityti internete, taip pat žaidimams yra taikomi žymėjimai (pvz., žaidimai, kurie skirti nuo 16 m. ir pan.). Taip pat verta apsvarstyti, ar leisti vaikui žaisti realaus laiko žaidimus tinkle su kitais žaidėjais (angl. multiplayer on-line role playing games), nes jie yra itin įtraukiantys.
- Nelaikyti kompiuterio vaiko kambaryje. Daug lengviau kontroliuoti vaiko žaidimą, kai kompiuteris stovi bendrame šeimos kambaryje.
- Jei leidžia fianansinės galimybės, idealu būtų turėti vieną kompiuterį žaidimams ir pramogoms, o kitą – darbui ir mokymuisi, kuriame nebūtų žaidimų, taip pat gali būti užblokuoti ir Facebook‘as, Skype, žaidimų puslapiai ir kitos dėmesį mokantis blaškančios programos ir svetainės. Jei kompiuteris yra tik vienas, galima sukurti dvi naudotojų paskyras (angl. account‘s arba users). Viena būtų laisvai prieinama mokymuisi, kita, pramogoms ir žaidimams, turėtų slaptažodį, kurį žinotų tėvai.
- Neleisti vaikui valgyti prie kompiuterio: jei vaikui leidžiama valgyti žaidžiant (ir dar tėvai atneša vaikui maistą patys), stiprinamas įprotis sėdėti prie komiuterio.
- Nepateisinti vaiko pamokų (t.y., nerašyti raštelių ir atsiprašymų mokytojams), kai vaikas praleidžia pamokas dėl žaidimo, neruošti už vaiką namų darbų. Vaikas turi suprasti, kad užsisėdėjimas prie kompiuterio turi pasekmes. Nors tėvams gali atrodyti, kad teisindami užsisėdėjimą prie kompiuterio vaikui padeda, iš tiesų toks jų elgesys tik pastiprina vaiko įprotį.
- Jei vaikas naudojasi kompiuteriu, kol jūsų nėra namie, ir yra išmokęs „nulaužti“ kompiuterio slaptažodį (o tai nėra taip sudėtinga – užtenka „pagooglinti“ kaip tai padaryti), išsineškite į darbą laidą, kuriuo kompiuteris jungiamas į rozetę (jei tai yra stacionarus kompiuteris) ar bateriją (jei tai nešiojamas kompiuteris). Jei vaikas per daug žaidžia telefonu, esant reikalui pakeiskite vaiko telefoną į paprastą „neišmanų“ telefoną, kuriame nebūtų žaidimų. Paaiškinkite vaikui, kad tai yra daroma ne siekiant jį nubausti, o rūpinantis juo, kad žaidimai jam netrukdytų mokytis, kad nenukentėtų vaiko regėjimas, kad vaikas turėtų ir kitų mėgstamų užsiėmimų.
- Patartina kalbėtis su vaiku apie tai, kad jis/ji labai daug žaidžia kompiuteriu. Išsakyti savo susirūpinimą. Apskritai reikėtų kalbėtis su vaiku apie jo rūpesčius, nes neretai kompiuteris yra priemonė pabėgti nuo realybės sunkumų.
- Didesnį polinkį į priklausomybę nuo kompiuterinių žaidimų turi vaikai, kurių prastesni socialiniai įgūdžiai, kurie patiria daugiau socialinio nerimo, streso. Įtariant, kad vaikui sunkiau sekasi bendrauti su bendraamžiais, galima ieškoti socialinių įgūdžių ugdymo grupės, kreiptis į psichologą. Taip pat paskatinti ir padrąsinti vaiką dalyvauti popamokinėje veikloje – būreliuose, renginiuose.
- Įtraukite vaiką į kitas veiklas – būrelius, kalbėkitės su vaiku, žaiskite su vaiku (pvz., stalo žaidimus), eikite pasivaiščioti su vaiku ar į kiną, leiskite vaiką į kiemą.
- Esant reikalui, ieškokite specialisto pagalbos – galite kreiptis į mokyklos ar poliklinikos psichologą, taip pat yra privačių psichologų, kurie konsultuoja vaikų priklausomybės nuo kompiuterio klausimais.
Atkreipkite dėmesį, kad jei vaikas kompiuterį naudoja skaitymui, mokymuisi, hobiams, programavimui, kol tai yra naudinga informacija ir vaikas geba užsiimti ir kitomis veiklomis, riboti kompiuterio nebūtina. Tačiau jei vaikas įsitraukia į susirašinėjimą su vyresniais žmonėmis, darosi irzlus, slapukauja, verta išreikšti susirūpinimą. Taip pat svarbu pasikalbėti su vaiku apie tai, kiek ir kokios informacijos apie save galima atskleisti nepažįstamiems: pavyzdžiui, neikada nereikėtų sakyti savo namų adreso, asmens kodo, kitų asmeninių duomenų, siųsti nuotraukų nepažįstamiems (ypač apsinuoginus). Tėvams tai gali atrodyti elementarūs dalykai, tačiau vaikai (ypač jaunesni) gali net nesusimąstyti, kad daro kažką ne taip. Būtina perspėti vaikus, kad jiems rašyti gali ir vyresni, norintys nuskriausti žmonės, naudojantys ne savo nuotraukas. Jei vaikas labai nori susitikti su internetiniu draugu(-e), turi būtinai perspėti tėvus, susitikti viešoje vietoje, idealiu atveju, tėvai gali vaiką palydėti ir palaukti netoliese, kol vaikas realioje aplinkoje pabendraus su susirašinėjimų draugu(-e).
Jei mano tinklaraščio straipsniai jums atrodo naudingi bei įdomūs ir norite man padėkoti, galite tai padaryti pasidalindami virtualiu “kavos puodeliu” 🙂
Norėdami tai padaryti paspauskite nuorodą žemiau ir sekite PayPal sistemos instrukcijas. Ačiū!