Žemėje tikrai yra egoistų, egocentrikų, daugiau ar mažiau piktybinių išnaudotojų, kurie jaučia, kad nusipelnė daugiau nei kiti ir nuolat gražiuoju ar negražiuoju reikalauja kitų patarnavimo. Tikrai nereikėtų toli ieškoti žmonių, kurie ne tik paprašo nusirašyti namų darbus, bet ir paprašo tuos namų darbus padaryti už juos į jų sąsiuvinį. Būtų labai paprasta tokius prašytojus linčiuoti, peikti, niekinti ar pavadinti parazitais, kurie naudojasi nelaimėliais geromis širdimis. Bet visoje šioje situacijoje yra ir kita medalio pusė: tai tie žmonės, kurie pakelia prašytojo sąsiuvinį ir padaro namų darbus. Ir dar ne bet kaip, o tobulai – kad tik prašantysis būtų kuo labiau patenkintas. Yra žmonių, kurie tuos kitų „namų darbus“ daro nuolatos, net kai „pagalba“ kitam ima reikšti savo paties poreikių paminimą. Yra tokių žmonių, kurie tiek įsitraukia į kitų gelbėjimą, kad tas nuolatinis, kraštutinis, perdėtas aukojimasis kitų labui tampa būdu atidėlioti savo paties gyvenimą. Būtent apie šią „tamsiąją“ perdėto pasiaukojimo pusę ir norėčiau pasidalinti keliomis mintimis.
Amerikiečių psichologas, kognityvinės elgesio terapijos specialistas ir schemų terapijos pradininkas Jeffrey Young teigia, kad pasiaukojimas yra viena iš galimų žmogaus jausmus, mąstymą ir elgesį veikiančių schemų, apibūdinanti kraštutinį savo paties poreikių aukojimą dėl kitų gerovės. Šio psichologo teigimu, yra žmonių, kurie išgyvena didžiulę kaltę, kai rūpinasi savimi ir savo poreikiais, taigi neretai kitų labui aukojamasi siekiant išvengti nemalonių jausmų. Aukojimasis tampa būdu pasikelti savivertę, be to, atsiranda prasmės jausmas, tačiau kraštutiniais atvejais tuo pačiu paminami savo paties norai ir poreikiai.
Reikėtų suprasti, kad perdėtai besiaukojantys dėl kitų žmonės nebūtinai girsis ar prikaišios savo aukas. Taip, yra žmonių, kurie garsina savo gerus darbus, tačiau perdėtas pasiaukojimas gali reikštis ne tik grandioziniais ir garsiai visiems išsigirtais žygdarbiais, bet ir iš pažiūros nedideliais dalykais: savanorišku indų nurinkimu svečiuose pas draugę, pasisiūlymu padėti kolegai ruošti prezentaciją viršininkui, sutikimu palydėti draugę į prancūzų kalbos kursus, nors lyg ir to nesinori… kartais tie „nedideli“ dalykai nuveda iki neatlygintino ir visai nepatinkančio darbo, kur nuopelnus prisiima kitas žmogus, vyro alkoholizmo dangstymo nuo jo artimųjų, visiško antrosios pusės išlaikymo, nors to net nesinori, ar sekso be meilės ir net be geismo vien dėl to, kad gražu ir teisinga būtų pasimylėti su žmogumi, kuris „vargo“ rodydamas dėmesį. Neretai toks smulkesnis ar stambesnis altruizmas baigiasi besiaukojančiojo pykčiu ir nepasitenkinimu (tiesa, nebūtinai parodomu išorėje): aš tiek stengiausi, o man net nepasakė ačiū! Bet ar visi privalo atsidėkoti už neprašytas aukas? Ir kas kitas gali daugiau gali nubrėžti ribas ir pasakyti „NE“, jei ne pats?
Pasiaukojimo schemos nukankintam žmogui būtų galima sakyti – imk ir nebegelbėk kitų. Tačiau tai nėra taip paprasta: schemos yra labai stabilios, ilgalaikės, besiformuojančios visą gyvenimą ir įsišaknijusios iki sielos gelmių tiek stipriai, kad praktiškai neįmanoma jų pakeisti be psichoterapijos. Maža to, žmogus neretai net nesupranta, kad gyvena vedamas vienos ar kitos schemos. Tad ir pasiaukojimo schema gali būti tiek giliai įaugusi į žmogų, kad žmogus gali eiti per gyvenimą vedamas tos schemos ir visai nekelti klausimo, kodėl taip daro, net kai perdėtas aukojimasis dėl kitų, kraštutinis altruizmas ar begalinis kitų žmonių poreikių tenkinimas akivaizdžiai kenkia ir trukdo gyventi savo paties gyvenimą. Tai ką gi daryti norint išsivaduoti iš kraštutinio „geriečio“ vaidmens?
-
Atpažinkite, ar tai yra kraštutinis aukojimasis. Paklauskite savęs: ar kitų poreikiai man yra svarbesni nei mano paties? Ar jaučiuosi kaltas, jei pirma tenkinu savo poreikius ir norus, o ne kitų? Ar jaučiu, kad gyvenime žmonėms duodu daugiau nei gaunate? Ar esu tiek užsiėmęs kitų žmonių reikalais, kad beveik nelieka laiko sau? Ar geriau jaučiuosi dovanodamas nei gaudamas? Ar jaučiuosi blogai, kai darau dalykus sau ir dėl savęs? Ar jaučiuosi kaltas, jei darau tai, kas man patinka? Ar nuolat pats siūlausi padėti kitiems – darbe, asmeniniame gyvenime? Ar dėl mano noro padėti kitiems nukenčia mano paties darbai ir asmeninis gyvenimas? Jei į daugelį klausimų atsakėte „taip“, tikėtina, kad jums būdinga jūsų gyvenimą valdanti pasiaukojimo schema.
-
Ieškokite „aukso viduriuko“ tarp pagalbos ir pasiaukojimo. Labai svarbu suprasti, kad būtų geru, naudingu visuomenei, draugišku ir pagelbėjančiu yra viena, o kita yra per kitų rūpesčius ir vargus visiškai prarasti save. Palyginimui, viena yra paaukoti labdarai porą valandų savo laiko per savaitę ir kelis procentus savo atlyginimo, visai kas kita – parduoti butą ir visus gautus pinigus atiduoti gyvūnų prieglaudai, pačiam kraustytis gyventi į nakvynės namus ir dar jausti kaltę, kad nuo šiol išlaikymą suteiks valstybė. Pavyzdys, savaime suprantama, kiek kraštutinis, bet perdėtai besiaukojantys žmonės iš tiesų padėdami kitiems ima kenkti sau.
-
Mokykitės atskirti “noriu” ir “reikia” padėti. Didžiausia žmonių, norinčių gelbėti pasaulį, bėda yra ta, kad jie yra tiek įpratę prisiimti už kitus atsakomybę, kad net nekelia klausimo – noriu ar nenoriu padėti. Tarsi atrodo savaime suprantama: išgirdau prašymą, PRIVALAU pulti gelbėti prašančiojo. Mąstymas kategorijomis „turiu“ ir „privalau“ pagal kognityvinės elgesio terapijos atstovus yra mąstymo klaida: žmogus varo save per gyvenimą “turėjimais“ ir „privalėjimais“ taip, tarsi elgiantis kitaip sulauktų baisios bausmės. Tačiau toks veikimo būdas teatneša nusivylimą, spaudimą, apmaudą ir kaltę. Labai svarbu nuolat sau priminti, kad padėjimas ir pasaulio gelbėjimas yra pasirinkimas, o ne pareiga.
-
Atpažinkite savo motyvus. Kažkada skaičiau interviu su viena Lietuvos aktore ir man labai įstrigo viena jos išsakyta mintis apie tai, ko ji savęs paklausia prieš imdamasi naujų projektų: „darysiu tai iš meilės, ar iš baimės?“ Puikus klausimas, nuostabiai atspindintis, ko vertėtų paklausti savęs prieš kiekvieną pasiaukojimą ar pagalbą kitiems: ar aš noriu padėti? O gal tik bijau, kad nepadėdamas jausiuosi blogai ir blogai jausis kitas? Gal baiminuosi, kad nepadėdamas jausiuosi nereikalingas, blogas, mane atstums ir aš negalėsiu to ištverti?
-
Brėžkite ribas. Man labai patiko studijų laikais išgirsta mintis: kartais pasakyti kitam “Ne”, reiškia pasakyti “Taip” sau. Šiame gyvenime ne visus reikia (ir net ne visus įmanoma) patenkinti. Savaime suprantama, jei visą gyvenimą veikta pagal modelį „turiu visiems padėti (nes kitaip būsiu blogas žmogus)“, nėra paprasta imti ir „persiprogramuoti“ smegenis. Bet pradėti galima nuo kelių sąlyginai nedidelių „Ne“ per savaitę. Gal pirma pasakyti „Ne“ įkyriam kolegai, kuris prašo už jį parašyti ataskaitą? Gal pamėginti nebekelti telefono ragelio savaitgaliais, kai skambina iš darbo? Gal leisti sau nesusitikti su drauge, kai žinote, kad ji ir vėl tik skųsis gyvenimu ir nepaklaus jūsų, kaip gyvenate jūs?
-
Gerbkite save, savo norus ir poreikius. Labai dažnai perdėto pasiaukojimo schemos vedami žmonės jaučia kaltę ko nors norėdami sau, maža to, jie jaučiasi neverti kitų pagalbos. Tačiau pamiršus save ir nepasirūpinus savo bent jau baziniais poreikiais galima taip greitai nustekenti save iki visiško išsekimo, kad net ir neliks jėgų padėti tiems, kuriems tikrai norisi padėti. Priimkite, kad esate žmogus su troškimais, su svajonėmis ir su asmeniniais tikslais. Mokykitės išsakyti savo poreikius ir norus – iš pradžių bent sau, o po to ir kitiems. Leiskite sau pasirūpinti savimi ir leiskite kitiems padėti jums.
-
Kreipkitės pagalbos į specialistus. Kartais tiek pasiklystama „turėjimų“, „privalėjimų“ bei kaltės labirintuose, kad nebeišeina savarankiškai iš viso to išsisukti. Perdėtai aukojantis dėl kitų atsiranda nusivylimas savimi, kad ne visiems padėta, bet tuo pačiu ir apmaudas, kad paties gyvenimas stovi vietoje, nes per pagalbą kitiems nėra laiko jo „susitvarkyti“, kyla pyktis dėl neteisybės (nes aš tiek aukojuosi, o ką pats gaunu?), neretai ima prastėti tiek emocinė, tiek ir fizinė sveikata (ypač kai pasaulis gelbėjimas miego ir fizinių poreikių patenkinimo sąskaita). Kartais iš tokios nelengvos situacijos išsikapstyti gali padėti tik profesionalas – psichoterapeutas. Tad jei kenčiate, nelaukite, kol kančia pavirs perdegimu, depresija ar chronišku kartėliu dėl to, kad jūsų gyvenimas prabėgo pro šalį, kol aukojotės kitiems, ir ieškokite pagalbos.
Jei mano tinklaraščio straipsniai jums atrodo naudingi bei įdomūs ir norite man padėkoti, galite tai padaryti pasidalindami virtualiu “kavos puodeliu” 🙂
Norėdami tai padaryti paspauskite nuorodą žemiau ir sekite PayPal sistemos instrukcijas. Ačiū!